Bendruomeniškumo pavyzdys

Vaikų rankos džiaugiasi.

Bendruomeniškumo pavyzdys – „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“

    Susitikimo vietos pakeisti negalima

Vaikų vasaros stovyklėlė Žirmūnuose

Vaikų vasaros stovyklėlė Žirmūnuose

Birželio 16-20 dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio) viename Šiaurės miestelio kiemų buvo galima išvysti neįprastą vaizdą: ant kalnelio, medžių paunksmėjė, būrelis maždaug 7- 10 metų vaikų nuo vidurdienio sugužėdavo į tą pačią vietą ir ant žolės pasitiesę kilimėlius kasdien kažką matavo, lankstė, karpė. Girdėjosi pokštai, ginčai, šūksniai. Žvelgiant iš šono akys raibo nuo vasariškų piešinių, krepinio popieriaus spalvų ir to, ką galima su juo nuveikti,  šen bei ten pūpsojo ryškiaspalvių siūlų kamuoliukai, spalvotų karoliukų dėželės, vaikiškos knygos, nosį kuteno kvapni žolelių arbata ir naminių sausainių kvapas, vyko fotosesijos. Aiškiai matėsi, kad organizuota tam tikra kryptinga meninių įgūdžių formavimo ir lavinimo veikla, kuri vaikams atrodė gana patraukli. Prie besidarbuojančiųjų atkrypuodavo mažyliai, močiutės,  prisiartindavo mamos su vežimėliais. Stebėtojai buvo apdovanojami draugiška šypsena arba raudonšone uoga. Nueidami ( kas jau mokėjo kalbėti) dažnai tarsteldavo: „ Na jūs ir šaunuoliai, vaikučiai“ arba „ Kaip puikiai sugalvojot“, arba „ Kokia gera idėja, sėkmės“.

    Kaip žodis tampa kūnu

Vaikų rankos džiaugiasi.

Vaikų rankos džiaugiasi. Vasaros stovyklėlė Žirmūnuose

Šis visų dėmesį traukęs būrelis – tai „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlės “dalyviai. Kaip pasakoja idėjos autorė, stovyklėlės įkūrėja ir vadovė, pedagogė, trijų vaikų mama Rasa Stulpinienė, „Mintis nuveikti su vaikais kažką panašaus gimė stebint, kaip jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai patys sunkiai buriasi bendrai veiklai, kaip lyderiauti siekia ne vienas  du, o dauguma, kaip mergaitės, pasirodo, gali draugauti tik dviese. Dar galima paminėti šimtąkart per dieną varstomas namų duris, kokius tris iškilmingus žygius į parduotuvę pirkti ledų ir vaikus labiausiai jaudinantį filosofinį klausimą „ką man veikti“ ? Tai situacija, su kuria atėjus vasarai susiduria daugelis šeimų, tai kodėl nepabandžius jos pakeisti? Negali sakyti, kad savaitei suburti vaikus yra paprasta ir lengva, kad tai gali padaryti bet kas. Reikalingos žinios, veiklos planas, dienotvarkė, tačiau visa tai galima vadinti tiesiog namų darbais, kuriuos atlikti privalu. Kitas etapas – projektą pristatyti tėvams.  Šiuo atveju tai nebuvo sunku, nes visi esame Šiaurės miestelio gyventojai, mūsų vaikai iš pradžių lankė „Žirmūnėlių“ darželį,  dabar mokosi P. Mašioto pradinėje mokykloje, taigi esame kaimynai, draugai, bičiuliai. Tas pat pasakytina ir apie mūsų vaikus, kurių dauguma pažįsta vienas kitą nuo mažų dienų. Tiesa, turėjome ir viešnią, į Vilnių atvykusią pasisvečiuoti. Atrodo, kad apie tą Vilnių ir jo gyventojus Viltei sukūrėme gražią vaikišką pasaką, kurią ji paseks ir kitiems.

    Mokytis mylėti draugą kaip patį save, nekasti duobės kitam ir pačiam niekur neįkristi

Kūrybiškumas - mumyse glūdi nuo prigimties.

Kūrybiškumas – mumyse glūdi nuo prigimties.

Pirmoji stovyklėlės diena prasidėjo nuo pokalbio, kas tai yra „ stovykla“, gal kas nors jau yra stovyklavęs, ką stovyklautojai veikia, kokie jos tikslai, kuo ji skiriasi nuo mokyklos, ką per artimiausią savaitę  norėtų nuveikti patys vaikai. Po neilgų diskusijų balsavimo būdu įtvirtinome savo statusą ir pavadinimą  – „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlė“ bei išsikėlėme du svarbiausius tikslus: 1. Mokytis mylėti draugą kaip patį save ir 2. Nekasti duobės kitam ir pačiam niekur neįkristi. Pritarta vienbalsiai. Atlikę šiuos „būtinus formalumus“ skubėjome į pirmąjį rimtą stovyklėlės renginį –susitikimą su garsia aktore, žirmūniete Elvyra Žebertavičiūte. Vaikų iš anksto buvo paprašyta pasidomėti, kokiuose filmuose ir spektakliuose ji yra vaidinusi, kartu su tėveliais pasižiūrėti ištraukų, susirasti animacinių filmukų, kuriuose  yra įgarsinusi vieną ar kitą personažą, pagalvoti, ko norėtų aktorės paklausti. Esant tokiai situacijai susitikimas pralėkė žaibo greičiu, mat pokalbio temų turėjome į valias. Jau vien ko vertas aktorės pasakojimas apie XVIIa. rūmų ir karalių kasdienybę. Švara, tvarka, asmens higiena-viskas, pasirodo, tada buvo suprantama kitaip… Greit visiems tapo aišku, kad, tiesą sakant, karalių gyvenimas atrodo pavydėtinas tik iš tolo. O kur dar „Varlė keliauninkė“ ir „ Rūgpienių kaimas“ (pirmajame filmuke aktorė įgarsino varlytę, antrajame – mamą ). Nesvarbu, kad televizijos kaip susitarusios kuo dažniau mums stengiasi parodyti ką nors iš digimonų, pokemonų ar žmogaus – voro gyvenimo, – vaikams aktorės balsas puikiausiai pažįstamas, filmukai  ne kartą matyti, o svarbiausia tai, kad nuo šiol ją pažinsią ir iš veido!
Tačiau būta ne tik pasakojimo, bet ir žaidimų, aktorinės meistrystės pradmenų, statyta gyvoji skulptūra. Pabaigoje – simbolinės vaišės, oranžinė puokštė rožių aktorei ir griausmingos jos palydėtuvės iki durų į kiemą skanduojant „ ačiū, ačiū, ačiū“…
Dar vienas svarbus pirmosios dienos akcentas – draugystės apyrankės. Tai ženklas, vienijantis visą komandą, tai kruopštumas, ryžtas, ištvermė. Pasirodo, ne taip ir paprasta ją nusipinti. Iš pradžių reikia atmatuoti reikiamo ilgio siūlus, tada juos būtina prie kažko pritvirtinti, po to pravartu paprašyti vėjo, kad kokį pusvalandį nepūstų ir tų siūlų nesunarpliotų, paskui pagal parodytą pavyzdį piname tokio ilgio pynimėlį, kokio storio yra mūsų ranka. Tik kur čia ta minėtoji draugystė, gali kilti klausimas.  Čia gi juodas darbas. Taip gali pamanyti tik suaugusieji… Vaikai sakė, kad pinti galima dviese, kad keli gali nusipinti iš tų pačių siūlų, tada turės vienodas, kad draugas gali pamokyti draugą, jei tam nepavyksta. Šaunuoliai. Tikra teisybė.

   Žemė kalba per paukštį ir akmenį

Dieviškumas s - mumyse glūdi nuo prigimties.

Dieviškumas s – mumyse glūdi nuo prigimties.

Jei pirmoji diena buvo skirta pažinties, draugystės ir dialogo sampratai, tai antrąją skyrėme gamtos pažinimui. Apsiginklavę žiūronais, vaizdo padidinimo stiklais, žirklėmis, siūlais, dažais ir teptukais vieni vaikai tyrinėjo augalus, vabzdžius, paukščius, kiti iš šakelių, kankorėžių ir lauko gėlių kūrė natūralias kompozicijas, treti tikrų dailininkų dažais visaip margino šalimais rastas sausas šakas. Viena jų, panaši į didelę vinguriuojančią gyvatę, sukėlė tikrą ažiotažą, mat vieni norėjo taškuotos gyvatės, kitiems priimtinesnė atrodė dryžuota, kol galiausiai buvo nutarta, kad ši bus vienintelė tokia pasaulyje, todėl vienu metu gali būti ir taškuota, ir dryžuota… Kompozicijų autoriams reikėjo sugalvoti pavadinimus, savo darbą pakomentuoti plačiau. Dirbusieji su „ technika“ konstatavo, jog daug medžių tikriausiai serga, mat jų lapai susisukę, aptraukti voratinkliais, parudavę. Natūraliai užsimezgė pokalbis apie gamtos saugojimą, akciją „ Darom“, ekologiškus maisto produktus, atliekų rūšiavimą ir perdirbimą. Smagu, kad mūsų mažieji  daug žino ir yra  tikri gamtos bičiuliai.
Akmenys – taip pat neatskiriama gamtos dalis. Ypač jei tai jūros akmenėliai. Rinkti daugelį vasarų, metų metus pragulėję maišeliuose, stovyklėlės vaikams jie tapo tikru lobiu, mat gėrėtasi ne tik subtiliais spalvų pustoniais, bet ir neįtikėtinomis formomis – žuvies, paukščio, pėdos. Įdomu buvo kurti akmeninį miestą, statyti akmenėlių piramidę, dėlioti abstraktų piešinį arba gražiausius mūsų kalbos žodžius.

  „Gyveno senelis ir bobutė“

Praeities aidai vaikų vasaros stovyklėlėje

Praeities aidai

Trečiadienis – praeičiai, atminčiai, istorijai. Apsilankymas Tuskulėnų Rimties parko memorialiniame komplekse stovyklautojams paliko labai gilų įspūdį. Pradinė mintis ateiti čia atrodė misija neįmanoma, nes vieta ypač rimta, o vaikai ganėtinai maži. Pirmasis skambutis į muziejų turėjo reikšti pasiūlymą apsilankyti vėliau, kai paaugsime, turėsime daugiau istorinių žinių. Tačiau viskas išėjo atvirkščiai: muziejaus darbuotojas Algirdas Rudis mus maloniai pakvietė atvykti, pažadėjo vaikams papasakoti ir parodyti tai, ką šiuo atveju jų amžiuje priimtina matyti ir girdėti. Ir apskritai susidarė toks įspūdis, kad šiame muziejuje laukiamas kiekvienas žmogus, kad dirbama lanksčiai, profesionaliai, su didele meile ir pagarba, kad praeitis tikrai gyva, kad ji kalba. Visa tai, kartu paėmus, turi didžiulę žmogišką prasmę.
Mūsų grupei buvo parodytas maždaug pusvalandį trunkantis filmas „Gyveno senelis ir bobutė“. Tai labai vykęs būdas šiuolaikiniams vaikams papasakoti apie sudėtingą ir pražūtingą Lietuvai XX a. vidurį. Filmukas labai įtaigus, mat sukurtas derinant anų laikų nuotraukas ir vaikiškus piešinius, gautus naudojant kompiuterinę grafiką. Taip netikėtai ekrane susijungia praeitis ir dabartis, žaidimas ir tragedija. Nereikia pamiršti, kad istoriją pasakoja maža mergaitė, turbūt stovyklautojų bendraamžė, tačiau ji įvykių nedramatizuoja, tiesiog perteikia tai, ką mato ir jaučia. Taip gali tik vaikai – atvira širdele priimti viską, net pasaulio galingųjų beprotybę. Žinoma, suaugęs žmogus čia viską mato kitaip, maždaug taip, kaip Antuano de Sent – Egziuperi „Mažajame prince“. Apsilankė vaikai ir Baltojo dvarelio rūsyje, kur įrengta ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Tiesa, tik pirmojoje ekspozicijos salėje, kuri skirta Tuskulėnų dvaro istorijai. Įdomiausia vaikams buvo pamatyti  vertingą XVII a.  vidurio keramikos degimo krosnį ir ant specialaus ekrano piešti smėliu. Paslaptis ta, kad piešiama 20 sekundžių,  po to šis videosiužetas  skaitmeniniu būdu apdorojamas. Gražiausi piešiniai patenka į muziejaus tinklapį. Suvedus kompiuteryje adresą www.tuskulenumemorialas.lt, juos galima ir aptikti.
Ekskursija į šį muziejų vaikams sukėlė nemažai minčių, klausimų, suteikė progą pamąstyti apie tai, kad pasaulyje esame ne vieni, kad prieš mus gyveno kitos kartos, kad Lietuva, kaip valstybė, nuėjo sudėtingą karų, pasipriešinimo ir išlikimo kelią, kad labai svarbu pažinti savo gimtąjį kraštą, domėtis jo praeitimi, saugoti savo kalbą, papročius ir tradicijas, puoselėti istorinę atmintį, didžiuotis tuo, kad esame lietuviai.

  Globos namai – Žirmūnų gimnazija – Pietų Prancūzija

Žirmūnai. Laiminga vaikystė

Laiminga vaikystė

Ketvirtoji diena toliau turtino vaikų patirtį, plėtė akiratį, mat įvyko net trys susitikimai. Juos visus jungė tema bendru pavadinimu „ Pasaulis šalia mūsų“. Tik nereikia manyti, jog domėjomės NSO ir ateiviais, nes iš tiesų tai buvo labai žemiški, aktualūs ir prasmingi potyriai. Maždaug dešimties minučių kelionė ( „nusiridenom nuo kalniuko, ir jau vietoj“ ) į Minties vaikų socialinės globos namus stovyklautojams reiškė jaudulį, kėlė smalsumą ir nerimą: „Kam įteiksiu savo kruopščiai paruoštą dovanėlę, ar patiks jos viduje laukiantis saldumynas, ar gražus mano piešinėlis, o kas, jei rašydamas palikau klaidų“ ? Pasirodo, visi būgštavimai buvo be pagrindo, dovanėlę, kaip ir planuota, kiekvienas pasirinktam vaikui įteikė asmeniškai, kitų vaikų laukė jau kultinėmis tapusios, iš anksto paruoštos draugystės apyrankės bei saldainiai. Veiksmas vyko lauke, ant žalios vejos. Stovyklautojai su globotinukais greit susiskirstė į dvi komandas ir mėtė kamuolį į krepšį.     Nebuvo kada aiškintis, „kuo tu vardu“, nes viršų ėmė rungtynių azartas ir visai ne laiku ėmęs krapnoti lietus. Nepaisant jo, „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlės“  dalyviams pavyko ir šauniai prisistatyti, ir  linksmai pažaisti, ir šiltai atsisveikinti. Tai, kad mūsų apsilankymas buvo prasmingas, rodė globos namų auklėtojų šypsenos bei neilgai trukus elektroniniu paštu atskriejusi šios įstaigos direktorės pavaduotojos socialiniam darbui Danguolės Misevičienės padėka mums visiems.
Prieš pietus tądien dar sulaukėme svečio iš Žirmūnų gimnazijos. Tai būsimas trečios gimnazijos klasės mokinys Tomas Vitas. Ir jo, ir stovyklautojų mokymo įstaigos  yra šalia, ne vienas pradinukas Tomo mokykloje lanko baseiną, pernai, prieš Kalėdas, su grupele vaikų dalyvavome adventinio vainiko konkurse, keliavo mažieji į gimnaziją ir per Paskutinio skambučio šventę. Tomas papasakojo apie tai, kuo gimnazija skiriasi nuo pradinės mokyklos, atsakė į smalsuolių klausimus, drauge pažaidė žaidimų. Juokingiausias momentas buvo tada, kai svečiui pačiam reikėjo susirasti iš anksto paruoštą dovaną. O dovana, supakuota į žalią popierių,  „sėdėjo“ medyje, tarp tankių šakų. Ją lengvai galėjai pasiekti ( jei esi nebe pradinukas) iškėlęs ranką į viršų. Bet Tomas juk to negalėjo žinoti…
Pagaliau – trečiasis susitikimas. Ypatinga vieta,  ypatingas žmogus, keisti sutapimai. Važiavome į miesto centrą, į Pilypo ir Jokūbo bažnyčią bei vienuolyną, susitikome su dominikonų vienuoliu, atvykusiu į Lietuvą iš Pietų Prancūzijos, kunigu Marku Antonijumi. Laikas, praleistas su juo, visiems paliko neišdildomą įspūdį. Didinga architektūra, sakrali erdvė, keista tyla. Brolis Markas vaikams suprantama kalba priminė svarbiausias tikėjimo tiesas, papasakojo, kas yra vienuoliai dominikonai, parodė, iš kiek ir kokių dalių susideda vienuoliškas apdaras, kur gyvena patys vienuoliai. Pasirodo, ši bažnyčia anksčiau buvo medinė, todėl net du kartus degė. 1690 metais pradėta statyti mūrinė ir statyba baigta tik1727-aisiais. Bokštuose buvo pakabinti trys varpai. Jie turėjo net vardus: Jokūbas, Dominykas, Pilypas. 1948 m. bažnyčia buvo uždaryta, čia buvo įrengtas vaisių – daržovių, o vėliau – Operos ir baleto teatro sandėlis. Stovyklautojai visą laiką buvo labai susidomėję ir vienuoliui turėjo tiek klausimų, kad jų būtų užtekę dar vienam susitikimui. Brolis Markas daug ką bažnyčioje leido paliesti rankomis, dėl to taip žibėjo vaikų akys. Turbūt iš jo pusės tai buvo labai rizikinga, tačiau mūsų būrys „egzaminą“ išlaikė nė karto neperžengdamas gero elgesio ribų.
Ypač  įspūdingai atrodė atsisveikinimas: vienuolis net į gatvę išlydi savo mažuosius svečius, jo ilgą baltą abitą plaiksto vėjas, gatvė pilna žmonių, o vaikai mojuoja, krykštauja, šypsosi. Dar nespėjus grįžti namo telefonu atskrenda br. Marko Antonijaus žinutė, kurioje džiaugiasi mūsų ką tik įvykusiu susitikimu, tikisi, kad jis vaikams patiko, sako laukiantis nuotraukų. Neprieštaravo vienuolis ir dėl to, kad apie šį prasmingai kartu praleistą laiką gal bus rašoma spaudoje, netgi atvirkščiai: „Tegu žino žmonės, dideli ir maži, kad bažnyčia yra atvira, tegul daugiau ateina tokių, kurie nori pasikalbėti ir paklausti“ !
Beje, apie sutapimus. Tik besikalbėdami su gerbiamu Marku susivokėme, kad tarp mūsų yra ir Dominykas, ir Jokūbas. Ką tik sužinoję, kad dominikonai vadovaujasi šv. Augustino mokymu, supratome savo tarpe Augustino neturį, tačiau turime Augustinavičių! Sakysite, kad taip nebūna. Būna, ir dar kaip būna.

Kai verkia dangus ir vaikas

Angelai

Laiminga vaikystė

Penktadienis  – paskutinė „Be tikslo kieme lakstančių vaikų stovyklėlės“ diena, skirta žaislams ir žaidimams. Ją puikiausiai įprasmino Žaislų muziejus bei Energetikos ir technikos muziejaus žaidimų kambariai. Minimali informacija ir laisvė liesti, čiupinėti, konstruoti ir bandyti žaislus vaikus tarsi užbūrė. Ypač ilgai „užstrigta“ prie žaidimų automatų, menančių sovietinius laikus, apie kuriuos vaikai prieš porą dienų buvo nemažai girdėję.
Už lango tądien maždaug kas pusvalandį nulydavo, o paskui pasirodydavo saulė. Deja, trumpam. Tai nuliūdino, nes organizuoti stovyklėlės uždarymą lauke, kaip buvo planuota, tapo neįmanoma. Niekas negalėjo numatyti, kad įnoringas birželio oras taip pakoreguos planus. Vaikai, žinoma, nenorėjo susitaikyti su mintimi, kad stovyklėlė baigėsi. Buvo tokių, kurie jau iš vakaro buvo nubraukę ašarą, tačiau jautriausia akimirka buvo tada, kai vienas berniukas pribėgo, stipriai apsikabino ( matėsi, kad iš paskutiniųjų stengiasi nepravirkti) ir dar kartą, žiūrėdamas tiesiai į akis, perklausė: „ Ar tikrai baigėsi“ ?
Be abejo, skubiai reikėjo sugalvoti kažką labai  netikėto. Tegu tai bus gražiai supakuotas siurprizas.  Dar reikia laiško – nuoširdaus, asmeninio. Kiekvienam. Kiekvienam reikia padėkoti už drąsą dalyvauti ten, kur ne visus artimai pažįsti, už gražias mintis, už įdomius klausimus, už pagalbą, už kantrybę, už gerą nuotaiką, už išradingumą, už jautrumą, už atvirumą…

Žirmūnų bendruomenė prasideda nuo mūsų

Laiminga vaikystė. Draugystė su gamta Žirmūnų seniūnijoje

Draugystė su gamta

Padėkoti norisi ir tiems žmonėms, kurie nuo pradžių skatino ir palaikė projekto idėją. Taigi nuoširdus ačiū Žirmūnų bendruomenės seniūnei Onai Suncovienei, P. Mašioto pradinės mokyklos direktorei Jūratei Mikulskienei, aktorei Elvyrai Žebertavičiūtei,  kaunietei dailininkei Alinai Kvedarauskienei. Ši menininkė specialiai stovyklėlės vaikams iškarpė ir atsiuntė po nuostabų popierinį angelą. Po vieną tokį angelą  palikome vaikų globos namuose, dominikonų vienuolyne, Tuskulėnų muziejuje. Ačiū vaikų tėveliams, t.y. kaimynams, draugams ir bičiuliams, už pasitikėjimą ir gerą žodį.

Kodėl nė vieno dangaus šviesulio neatrado pesimistai?

Įdomu, ar dar esama optimistų Šiaurės miestelyje, o ir visuose Žirmūnuose? Ar turi jie kokių minčių, idėjų, svajonių? Ar galėtų dėl kokio švento tikslo sujusti, sukrusti, susivienyti? Ar dar įmanoma susirinkti ne vien dėl kylančių bendrų problemų?
Bet  mes juk patys esame šviesuliai.