Žirmūnų seniūnija

Žirmūnų seniūnijos teritorija

Žirmūnai yra Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurę nuo miesto centro, dešiniajame Neries krante [26].
Vietovė turi seniūnijos statusą. Žirmūnų seniūnija ribojasi su Antakalnio, Senamiesčio, Šnipiškių bei Verkių seniūnijomis. Žirmūnų seniūnija užima 8,5 km2 plotą. Čia gyvena apie 60 000 gyventojų.
Žirmūnų vardas kilęs iš mažos gatvelės, buvusios Žirmūnų teritorijoje dar Lietuvos ir Lenkijos jungtinės karalystės laikais, pavadinimo. Ši gatvelė jau buvo pažymėta XVI a. ir XVII a. Vilniaus miesto planuose [14, 22]. Literatūroje, taip pat senųjų vilniečių atsiminimuose, minima, kad ši vietovė lenkiškai buvo vadinama Losiuvka (Łosiówka; lenk. „łoś“ − briedis) [27, 28]. Žymaus menotyrininko V. Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ minimas pavadinimas Briedynė [3]. Tačiau, pasak kalbininko J. Jurkšto, „Losiuvkos“ negalima versti į „Briedynę“. J. Jurkšto nuomone, Losiuvka − trumpalaikis slaviškas asmenvardinės kilmės vietovardis. Jo istorija susijusi su vienu iš 1863 m. sukilimo slopintojų, generolo Aleksandro Losevo pavarde. XIX a. viduryje jis čia turėjo žemės sklypą [5]. Literatūroje aptinkame teiginį, kad vietovė pagal savininko pavardę lenkiškai iš pradžių buvo vadinama „Losiova Dača“ (lenk. Łosiowa Dacza) − Losevo vasarvietė, o vėliau tapo Losiuvka (lenk. Łosiówka) [29, p. 187].

S. Žukausko gatvė buvusio Šiaurės miestelio teritorijoje

Žirmūnuose buvusi neprieinama visuomenei kareivinių teritorija buvo vadinama Šiaurės miesteliu. Šis pavadinimas išlikęs iki šiol, nors teritorijos paskirtis visai pasikeitusi. Žirmūnų teritorijoje seniau yra buvę keli kaimeliai: Leoniškės, Kazliškės, Šeimyniškės ir Pašeimyniškės. Šeimyniškių kaimo vietoje XVII-XVIII a. buvo valdovo pilies dvaras, vadinamas Derevnictvo (Horodnictvo). Dvarui priklausę nelaisvi žmonės buvo vadinami šeimyna arba šeimyniškiais, o jų gyvenamas kaimas – Šeimyniškėmis [6]. Nuo XVIII a. pabaigos dokumentuose ir planuose minimas Tuskulėnų palivarkas. Tuskulėnų dvarą yra valdę garsūs Lietuvos didikai Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai [4]. XIX a. dvaras turėjo ne vieną savininką. Rūmai yra buvę Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo užmiesčio vila [18]. Čia buvo sukaupta didelė paveikslų kolekcija, vykdavo koncertai, susitikimai. Dvaras tapo plačiai žinomu kultūros ir meno centru. Čia lankėsi žymūs to meto žmonės – rašytojas J. I. Kraševskis, kompozitorius S. Moniuška ir kt. [14, 29].

Tuskulėnų dvaras anksčiau žinomas Derevnitstvos pavadinimu

XX a. pradžioje senasis Derevnictvos dvaras buvo jau beveik išnykęs. Didele jo teritorijos dalimi naudojosi caro kariuomenė. Didesnioji, šiaurinė, neapgyventa Žirmūnų teritorijos dalis buvo vadinama Karo lauku. Iki Antrojo pasaulinio karo čia vykdavo kariuomenės pratybos, paradai [14, 22]. Tarpukario metais Žirmūnų teritorijoje gyveno daugiausia miesto darbininkai, čia buvo keletas kareivinių. Tai rodo iki šiol išlikę gatvių pavadinimai: Apkasų, Kareivių, Trimitų, Rinktinės. Sovietmečiu Tuskulėnų dvaro teritorijoje vyko kraupūs įvykiai, apie kuriuos visuomenė sužinojo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1944 m. buvusiuose Tuskulėnų dvaro rūmuose buvo įsikūrę KGB ir kitų sovietinio saugumo tarnybų vadovai [18]. Tuskulėnų parko teritorijoje 1944-1947 m. buvo slapta užkasti daugiau kaip 700 KGB nukankintų sovietinio pasipriešinimo dalyvių ir kitų asmenų palaikai. 1994-1996 m. buvo vykdomi Tuskulėnų dvarvietės archeologiniai kasinėjimai, kurie atskleidė žiaurius kagebistų nusikaltimus. Buvo aptikta masinė kapavietė [21]. Bendradarbiaujant archeologams, teisės medikams ir antropologams identifikuoti kai kurių nužudytųjų palaikai. Nustatyta, kad Tuskulėnų dvaro kapavietėje buvo palaidoti vyskupas V. Borisevičius, vienas iš pasipriešinimo vadų generolas Vėtra-Noreika ir kt. [21]. Vykdant kasinėjimus surasta XIV a. Jogailos laikų moneta, XVI-XVII a. keramikos ir kt. radinių [19]. Rugsėjo 28-oji yra Tuskulėnų aukų atminimo diena. Ta proga čia vyksta įvairūs renginiai.

Vaitiekus, Severinas. Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947). Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Apie Tuskulėnų tragediją išleista Severino Vaitiekaus studija „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)” [20]. Knygoje analizuojama sovietinio okupacinio režimo baudžiamoji politika, mirties bausmių skyrimas. Didžiausia leidinio dalis skirta Tuskulėnuose vykusiems įvykiams nušviesti, stengiantis atkurti istorinį teisingumą. Knygoje pateikiami nužudytų žmonių sąrašai. Pateikiama trumpa Tuskulėnų dvaro istorija nuo XVI a. [20, p. 150-152]. Yra pavardžių rodyklė. Pateikiamos santraukos anglų ir rusų kalbomis.

Simanaitis, Edmundas. Tuskulėnų varpas pradeda gausti. − Klaipėda, 1997. Knygos viršelis

Išleistas buvusio politinio kalinio, žurnalisto ir poeto, „Tremtinio” savaitraščio neetatinio korespondento Edmundo Simanaičio publicistikos rinkinys „Tuskulėnų varpas pradeda gausti“ [15]. Rinkinį daugiausia sudaro „Tremtinio” savaitraštyje spausdinti straipsniai apie Tuskulėnus pokario metais. Žirmūnų (Losiuvkos) praeičiai skirta dalis publicisto Ježio Survilo (Jerzy Surwiło) knygos „To wszystko było, jest w Wilnie“ [29]. Autorius surinko išsibarsčiusių po visą pasaulį, tarpukario metais gyvenusių Žirmūnuose, vadinamoje Losiuvkoje, vilniečių atsiminimus. Juose pasakojama apie tuometinio Vilniaus priemiesčio savitumą, ten gyvenusius įvairių tautybių žmones. Knygoje rašoma apie Tuskulėnų dvaro istoriją. Pateikiama senų, Žirmūnuose darytų nuotraukų.

Derevnitstvos dvaras XIX a. litografija iš K. Vilčinskio albumo

Seniausias, iki šių dienų išlikęs pastatas Žirmūnuose yra Tuskulėnų dvaro centriniai rūmai. Jie pastatyti pagal žymaus architekto Karolio Podčašinskio projektą maždaug 1825 m. Pastatas turi istorinę bei kultūrinę vertę [3, 4, 29]. Litografija su šio pastato vaizdu buvo įdėta į garsųjį J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumą”. Tuskulėnų rūmai yra vienaaukščiai, su mezoninu, itališkojo renesanso vilų stiliaus. Pastato fasadai simetriški. Pagrindinį fasadą, nukreiptą į Nerį, puošia skulptūros, išsikišusi pusapskritė terasa. Tuskulėnų dvaro teritorijoje seniau taip pat buvo malūnas, parkas [4, 18].
2008 m. buvo restauruoti Tuskulėnų dvaro centriniai rūmai, oficina, šv. Teresės koplyčia. Taip pat restauruotas 1866 m. statytas namas, vadinamasis Baltasis dvarelis arba Francišeko Valickio vila, anksčiau nepriklausęs Tuskulėnų dvarui [18].

Iki XX a. septintojo dešimtmečio Žirmūnuose daugiausia stovėjo nedideli mediniai namai. 1962 m. pradėtas, o 1969 m. baigtas statyti Žirmūnų mikrorajonas. Tai pirmasis didelis Vilniaus gyvenamasis masyvas. Mikrorajono išplanavimo autorė − architektė B. Kasperavičienė, pastatus sukūrė architektai A. Nasvytis, E. Tamoševičius ir kt. [1, 25]. Už centrinės Žirmūnų dalies (D18 mikrorajono) projektą ir jo įgyvendinimą architektams B. Kasperavičienei, B. Krūminiui, inžinieriui V. Zubrui ir Vilniaus namų statybos kombinato direktoriui Š. Liubeckiui 1968 m. buvo paskirta TSRS valstybinė premija [25]. Tai buvo vienas aukščiausių sovietmečio apdovanojimų. 1966 m. Žirmūnų g. 57 pastatytas pirmasis Lietuvoje devynių aukštų namas (archit. E. Tamoševičius) [25]. 1982 m. buvo pastatyti modernūs Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai (Žirmūnų g. 1e) (archit. Algimantas Mačiulis) [24].
Šiaurės miestelio teritorijoje Nepriklausomos Lietuvos metais pastatyta nemaža įvairios paskirties, taip pat ir gyvenamųjų namų. Modernios architektūros pavyzdys yra 2008 m. Rinktinės gatvėje iškilęs originalios, naujojo kubo formos, 12 aukštų Lietuvos Respublikos prokuratūros pastatas (Rinktinės g.5A) (projekto vadovas archit. Kęstutis Lupeikis). Netradiciniai − pasvirę 53 laipsnių kampu − yra pastato langai. Fasado apdailai buvo panaudotos juodo granito plokštės. Šis K. Lupeikio projektas buvo kelis kartus nominuotas „Metų objekto” konkurse. Tarptautinė komisija už pastato išskirtinumą jį paskelbė geriausiu metų projektu [8]. Žirmūnų teritorijoje per Nerį nutiesti 4 tiltai – Valakupių, Šilo, Žirmūnų ir Mindaugo. Nugriautas tarpukario metais buvęs Strateginis tiltas [28].
Žirmūnuose kuriamas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas (Žirmūnų g. 1F), kuris nuo 2008 m. gruodžio yra Genocido aukų muziejaus padalinys (plačiau žr. adresu: http://www.genocid.lt/tuskulenai/ ).
2002 m. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu patvirtinta programa Tuskulėnų dvaro sodybos teritorijoje įkurti Tuskulėnų rimties parką, kurio pagrindiniai akcentai būtų dvaro pastatai ir kolumbariumas. Jame turėtų būti tinkamai palaidoti 1944-1947 m. KGB ir MGB saugumo vidaus kalėjime Vilniuje (dabar – Aukų g. 2) nužudytų ir čia užkastų žmonių palaikai [2]. 2004 m. buvo pastatytas architektų M. Šaliamoro, V. Čekanausko, G. Karaliaus ir kt. suprojektuotas perlaidojimo kolumbariumas [24]. Pagal programą numatoma dvaro pastatus pritaikyti muziejui ir įkurti XX a. II pusės Lietuvos martirologijos muziejų [2]. Greta kolumbariumo esančiuose Tuskulėnų dvaro sodybos pastatuose planuojama įrengti edukacinį-informacinį centrą bei ekspoziciją, skirtą Tuskulėnų aukoms, kapaviečių tyrimams ir Tuskulėnų dvarelio istorijai.
2009 m. rugsėjį Tuskulėnų kolumbariume dailininkas Gitenis Umbrasas pristatė visuomenei mozaiką „Trejybė“ (plačiau žr. adresu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-21-gitenis-umbrasas-reikia-isiklausyti-i-vieta/2916) .
Prie vieno iš buvusių prekybos centrų „Žirmūnai” Žirmūnų gatvėje sovietmečiu buvo pastatyta skulptoriaus Kazio Kisielio dekoratyvinė kompozicija iš granito, betono ir bronzos „Džiaugsmas” [24]. Dalis šios skulptūros dabar, deja, yra suniokota.
2008 m. lapkričio 28 d. ties Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirta buvo pastatytas skvero skulptūrinis akcentas – Kazio Venclovo „Kilimėlis“ – metalo lakšte (400×400 cm) išpjaustyta scena su elniais. Tai, pasak šio kūrinio vertintojų, „ironiškai atkartojantis reklaminio gatvės stendo mastelį ir formą, meno ir kičo, gero skonio ir miesčioniškumo, komercijos ir estetinių reikmių problemas sugestijuojantis objektas” [16].
Poetai E. Kelmickas, S. Lygutaitė-Bucevičienė, B. Mackevičius, A. Musteikis ir kt. yra sukūrę Žirmūnams skirtų eilėraščių [7, 9-11, 13, 17].
Parašyta atsiminimų apie šią vietovę tarpukario, Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais [28-29].
Žirmūnų g. 6 įsikūrusi Vilniaus savivaldybės centrinė biblioteka [23]. Biblioteka buvo įsteigta 1971 m. Kraštotyros kartotekoje sukaupta daugiau kaip 15 tūkstančių aprašų. Bibliotekos pastatas šiuo metu yra remontuojamas.

Literatūra ir šaltiniai 
1. Balčiūnas, Vaclovas. Žirmūnai: [apie gyvenamojo rajono architektūrą]. – Iliustr. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 71-73.
2. Dėl Tuskulėnų Rimties parko sukūrimo programos ir Tuskulėnų Rimties parko sukūrimo programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. 2002 m. birž. 19 d., Nr. 932. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-09-14]. Prieiga per internetą: .
3. Drėma, Vladas. Tuskulionys: [iš Tuskulėnų istorijos]. − Iliustr. // Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – Vilnius, 1991. – P. 381.
4. Jurkštas, Jonas. Karališkasis Derevnictvos − Tuskulėnų dvaras: [iš istorijos] // Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. − [Vilnius], 1997. − [D.] 2, p. 192-198.
5. Jurkštas, Jonas. Smulkmenos iš „Dingusio Vilniaus“ // Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. − [Vilnius], 1997. − [D.] 2, p. 166-172.
6. Jurkštas, Jonas. Šeimyniškės: [apie vietovardžio ir vietovės, buvusios dabartiniuose Žirmūnuose, istoriją] // Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. − Vilnius, 1985. – P. 34.
7. Kelmickas, Edmondas. Žirmūnų tiltas: [eilėraštis] // Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija. − Vilnius, 2008. − P. 184.
8. Levandraitytė, Milda. Juodasis kubas – individualistas: [apie administracinį prokuratūros pastatą, Vilniuje, Rinktinės g., (archit. K. Lupeikis)]. − Iliustr. − Santr. angl., p. 62-63 // Statyba ir architektūra. − 2008, Nr. 10, p. 26-31.
9. Lygutaitė-Bucevičienė, Stasė. Žirmūnų žaltvykslė: [eilėraštis] // Lygutaitė-Bucevičienė, Stasė. Amžinas esi, kol gyveni: eilėraščiai. − Vilnius, [2006]. − P. 4.
10. Mackevičius, Bronius. Žirmūnai: [eilėraštis]. − Iliustr. // Mokslas ir technika. − 1969, Nr. 1, p. 2 (virš.).
11. Musteikis, Audrius. Pavasarėjantys Žirmūnai; Pavasarėjantys Žirmūnai 2: [eilėraščiai] // Musteikis, Audrius. Kartieji migdolai: [eilėraščiai]. – Vilnius, 2006. − P. 73-74.
12. Papšys, Antanas. Žirmūnai. – Iliustr. // Papšys, Antanas. Vilnius: mažasis vadovas. – Vilnius: 1988. – P. 156-157.
13. Raščius, Pranas. Nuo Žirmūnų tilto: [eilėraštis] // Raščius, Pranas. Sakmės, peizažai ir …: [eilėraščiai]. − Vilnius, 1988. − P. 175.
14. Samas, Aloyzas. Žirmūnai: [istorija ir dabartis]. − Iliustr. // Vakarinės naujienos. − 1993, birž. 23, p. 5.
15. Simanaitis, Edmundas. Tuskulėnų varpas pradeda gausti: reportažai, publicistika [nuotraukos autoriaus]. − Klaipėda, 1997. − 54 p.: iliustr.
16. Stančienė, Kristina. Dienos ir nakties skulptūra?: [apie dekoratyvinę metalo skulptūrą „Kilimėlis“ (skulpt. Kazys Venclovas), pastatytą ties Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirta] // Literatūra ir menas. – 2008, saus. 2, p. 8-9; Prieiga per internetą: .
17. Šimkus, Antanas. Šiaurės miestelis: [eilėraštis] // Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija. − Vilnius, 2008. − P. 322-323.
18.Tuskulėnai: [apie Tuskulėnų dvaro istoriją ir architektūrą]. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: dviejų tomų žinynas. – Vilnius, 2009. − T. 2, p. 215-217.
19. Urbanavičius, Vytautas. Tuskulėnų dvaro likučių tyrinėjimai / Vytautas Urbanavičius, Ilona. Vaškevičiūtė. – Iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996/97, p. 328-330.
20. Vaitiekus, Severinas. Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947). − 2-asis patais. ir papild. leid. − Vilnius, 2006. − 366, [2] p., [24] iliustr. lap. − Santr. angl., rus. − Bibliogr.: p. 314-322. − Pavardžių r-klė: p. 356-364.
21. Vaškevičiūtė, Ilona. Tragiškieji Vilniaus Tuskulėnai: [apie dvaro teritorijoje užkastus 1945-1947 m. sušaudytus žmones]. − Iliustr. − Santr. angl., p. 93 // Istorija. − 1998, t. 38, p. 51-53.
22. Venslovaitė, Liucija. Žirmūnai: [straipsnis parašytas remiantis Vilniaus VII vid. m-klos kraštotyrininkų surinkta medžiaga]. − Iliustr. // Kraštotyra. – 1975. − [Kn. 8], p. 54-59.
23. Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2009-09-14]. Prieiga per internetą: .
24. Vilnius, 1900-2005: naujosios architektūros gidas. − Vilnius, [2005], [p.] . I 16, K 42.
25. Vitas P. Žirmūnų mikrorajonas: [apie architektūrą]. − Iliustr. // Vilniaus architektūra. – Vilnius, 1985. − P. 363-365.
26. Žirmūnai. − Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. − T. 3, p. 924-925.
27. Andruszkiewicz, Sławomir. Łosiówka: [atsiminimai apie Žirmūnus Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais] // Magazyn Wileński. − 1995, Nr. 18, p. 22-23.
28. Surwiło, Jerzy. Ze Śnipiszek na Łosiówkę: [apie Žirmūnų praeitį, p. 166-188]. – Iliustr. // Surwiło, Jerzy. To wszystko było, jest w Wilnie. − Vilnius, 2007. – P. 153-227.

Parengė: Nijolė Sisaitė, Zita Tiukšienė (VAVB), 2009

Dar daugiau informacijos apie tai galite rasti:
Kultūros paveldo departamento svetainėje Sugrįžtantys dvarai. Tuskulėnų kompleksas

Danutės svetainėje Danutės dienoraštis, Istorija, Žmonės | TUSKULĖNŲ DVARAS